Šiandien mažai kas žino, jog Druskininkų bažnyčioje saugoma labai reta šventojo Valentino relikvija.
Visame pasaulyje vasario 14-ąją minima šv. Valentino diena pasakoja apie nepaprastą vyskupą, gyvenusį 3 amžiuje, valdant imperatoriui Klaudijui II. Mažai ką žinome apie jo gyvenimą, o iki mūsų dienų daugiausiai išliko tik legendomis apipinta tikrovė. Tiksliai žinoma, kad šventasis vyskupas buvo žinomas pamokslininkas, mokėjo graikų ir lotynų kalbas. Pagarsėjo savo nuolankumu ir didžiais stebuklais. Oficialiuose bažnyčios dokumentuose kankinio gerbimo tradicijos siekia IV amžių.
Pasakojama, kad Klaudijus II savo kariams draudęs tuoktis, mat buvo įsitikinęs, jog vedęs kareivis yra prastas kareivis, nebe toks žiaurus ir mažiau atsidavęs savo imperatoriui. Vyskupas Valentinas nepaisė šito draudimo – karius ir jų mylimąsias sutuokdavo slapčia. Šitoks elgesys visiškai nepatiko valdovui, aršiai persekiojančiam krikščionis. Valentiną jis įsakė įkalinti ir nukirsdinti galvą.
Kita istorija, mus pasiekianti iš tūkstančių metų glūdumos, atskleidžia Valentiną kaip gydytoją. Kalėjimo prižiūrėtojas čia kalinčio vyskupo paprašė truputį pamokyti jo aklą dukrą Juliją. Valentinas ėmėsi mokytojauti, pasakojo jai, koks didelis ir gražus yra pasaulis. Vyskupas nuoširdžiai meldėsi, kad mergina praregėtų. Visai prieš pat jo kankinystę įvyko stebuklas ir Julijos akys ėmė matyti. Valentinas jai parašė mažą atminimo laiškelį, ragindamas gręžtis į ją išgydžiusį Dievą, o apačioje pasirašė: „Tavo Valentinas“.
Ir nors šventojo kankinio Valentino dieną prašome meilės ir laimingos santuokos, tačiau verta žinoti, jog dar jis globoja bitininkus, apsaugo nuo maro, gydo nuo epilepsijos.
Vaizduojamajame mene Valentiną galima atpažinti iš pastoralo (vyskupo lazdos) ir palmės šakos, simbolizuojančios jo kankinystę. Paskelbimas šventuoju yra svarbus ir viešas Katalikų Bažnyčios pripažinimas, jog šis asmuo gyveno išskirtinį herojišką gyvenimą. Vyskupas Valentinas atidavė savo gyvybę už Kristaus mokymą ir savo gyvenimu paliudijo, kad meilė yra stipresnė už mirtį.
Poetas John Donne apie šventąjį kankinį rašė:
„Sveikas, vyskupe Valentinai, tavo minėjimo dieną.
Visas oras yra tavo vyskupija,
Ir visi čiulbantys choristai,
Ir kiti paukščiai – visi jie yra tavo parapijiečiai.“
Druskininkų bažnyčioje saugomas mažas šventojo kaulelis yra pagarbiai įdėtas į puošnų indą – relikvijorių.
Nuo seniausių laikų krikščionys rinkdavosi drauge melstis prie kankinių kapų. Šį paprotį mums liudija katakombos – vieta, kurioje amžinam poilsiui atgulė daugybė Kristaus išpažinėjų kūnų. Ilgainiui Bažnyčioje paplito šventųjų relikvijų gerbimo tradicija.
Šventųjų relikvijos mums, gyviesiems, iškalbingai byloja apie trapią žmogaus prigimtį. Žvelgdami į relikvijas, prisimindami mūsų šventųjų brolių ir sesių gyvenimus, galime puoselėti gyvą viltį, kad Dievas ir mūsų mirtingąjį kūną vienądien perkeis į nemarų, garbingą kūną.
Šios relikvijos nėra magiškas amuletas. Tai tėra ženklas ir priemonė mūsų tikėjimui sustiprinti, dar labiau prisiartinanti prie Evangelijos, šventojo Valentino gyvenimo, o visų labiausiai – prie Kristaus asmens.
Jūs galite prieiti prie šventojo Valentino relikvijų, esančių šiame relikvijoriuje. Elkitės pagarbiai ir maldingai. Galite jas priliesti ranka, prie jų priglausti atminimo paveikslėlį ar rožinį, paprašyti užtarimo pas Dievą.